Sveikata tavo rankose: mitybos, judesio ir motyvacijos svarba

Pastaraisiais metais sveikatingumo tema vis labiau aktualizuojama tiek pasauliniu, tiek vietiniu mastu. Sveikas gyvenimo būdas – tai ne tik mada, bet ir svarbus indėlis į ilgalaikę sveikatą bei gerą savijautą. 2019 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkai atliko tyrimą, kuris nustatė, kad nepakankamas fizinis aktyvumas ir nesubalansuota mityba yra vieni pagrindinių veiksnių, prisidedančių prie širdies ir kraujagyslių ligų plitimo Lietuvoje. Taip pat pastebėta, kad gyventojai, kurie reguliariai sportuoja ir atidžiau kontroliuoja savo mitybą, rečiau susiduria su nutukimu ir cukriniu diabetu.

Remiantis 2022 m. LSMU tyrimais, daugiau nei 60 % Lietuvos suaugusiųjų nurodė, kad reguliariai nepakankamai juda, o apie 50 % nesilaiko subalansuotos mitybos principų. Šie duomenys rodo, kad vis dar yra didelis poreikis skatinti visuomenę keisti gyvenimo įpročius.

Siekiant spręsti šią problemą ir įkvėpti visuomenę, buvo parengtos 24 laidos, skirtos populiarinti sveiką gyvenseną. Šios laidos sukurtos siekiant edukuoti, įkvėpti ir padrąsinti žmones daugiau judėti, rūpintis savo mityba bei psichologine gerove. Laidose dalyvavo žinomi sporto ir verslo atstovai, kurie dalijosi savo patirtimi, kaip sėkmingai integruoti fizinį aktyvumą į kasdienę rutiną, net ir esant įtemptam darbo grafikui.

Laidas galima rasti - https://www.facebook.com/kontaktuvakarai

Teorija ir praktika sveikai gyvensenai

Laidos suskirstytos į dvi dalis: teorinę ir praktinę. Teorinėje dalyje pateikiama informacija apie maisto medžiagas, fizinio aktyvumo svarbą bei paneigiami nusistovėję mitai.

Siekiant dar labiau įkvėpti žiūrovus, į laidas buvo pakviesti žinomi Lietuvos sporto ir verslo atstovai. Jie dalijosi savo sėkmės istorijomis, kaip jiems pavyko sukurti sveiko gyvenimo įpročius nepaisant užimtumo, atsakomybės ir daugybės iššūkių. Tai padėjo parodyti, kad sveika gyvensena yra prieinama kiekvienam, nepriklausomai nuo kasdienio gyvenimo tempo.

Laidų temos: nuo mitybos iki emocinės sveikatos

Visos 24 laidos apėmė platų temų spektrą – nuo pagrindinių sveikos mitybos principų iki motyvacijos bei emocinės sveikatos svarbos. Kiekvienas žiūrovas galėjo atrasti jam aktualią temą.

Kuriant laidas apie sveiką gyvenseną, buvo siekiama skatinti Lietuvos visuomenę rūpintis savo sveikata. Laidos ne tik suteikė svarbios informacijos apie sveiką mitybą ir fizinį aktyvumą, bet ir padėjo žmonėms suvokti, kad sveikas gyvenimo būdas nėra brangus ar neprieinamas. Atvirkščiai, pasitelkus kūrybiškumą, kiekvienas gali susikurti sveikus įpročius, pagerinti savo gyvenimo kokybę ir toliau mėgautis skaniu maistu.

Siekiant kurti naujus įpročius ir skatinti žmones aktyviai leisti laisvalaikį, buvo suburta uždara „Facebook“ grupė, kur nariai gali kviesti kitus prisijungti prie pasivaikščiojimų ir taip ne tik susipažinti su naujais žmonėmis, bet ir nesunkiai pasiekti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomenduojamą dienos žingsnių normą – 10 000 žingsnių per dieną.

Visi norintys gali prisijungti - https://www.facebook.com/groups/3542782749127360

Tikimasi, kad ateityje dar daugiau Lietuvos gyventojų ims rūpintis savo sveikata ir prisidės prie sveikesnės, stipresnės visuomenės kūrimo.

Projektas "Nėra mažų veiklų” bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

„Sunkumų klinika“

„Visada ieškojau, kas mane riboja“ - Juozas Jankauskas

Kodėl buvo pasirinkta sporto medicinos profesija?

J. Jankauskas sako, jog pasirinko gydytojo kelią, nes norėjo padėti kitiems. Jis svarsto, galbūt šis noras kilo iš praeities traumų, tačiau jis visada buvo, norėjosi gyventi prasmingai, o padėti kitiems labiausiai galima būnant gydytoju. Vėliau reikėjo rinktis specializaciją, ir sporto medicinos profesija patraukė tuo, kad jis apėmė du skirtingus pasaulius – medicinos ir sporto. Abi šios sritys reikalavo daug žinių, gilinimosi, atsakymo ieškojimo. Visa tai buvo be galo įdomu.

Juozas, dar prieš pasirinkdamas šią profesiją, užsiėmė daugybe kitų veiklų ir savanoryste, norėdamas išbandyti ir atrasti save. Jis pastebėjo, kad turi savybę visur ieškoti spragų, pavyzdžiui, jam kildavo klausimai, kodėl valstybinė ar privati įmonė neveikia pakankamai gerai? Ką galima patobulinti? Todėl pradžioje norėjo būti medicinos vadybininku. Paskutiniais studijų metais vyras turėjo mentorių, su kuriuo dažnai važiuodavo į įmones ir analizavo, kaip veikia verslo sistema. Galvodamas, ar verta pasirinkti vadybininko kelią, jis nusprendė įstoti į sporto mediciną, o vėliau nuspręsti, kur dar norėtų tobulėti. Pasirinkta sritis atrodė pakankamai įdomi, todėl joje ir liko.

Ką veikia sporto medicinos gydytojas?

Juozas atvirauja, kad pradžioje apie šią sritį galvojo taip, lyg jos tikslas būtų dar labiau paspausti atletą, kuris jau yra pasiekęs ribą. Tačiau vėliau atėjo suvokimas, kad sporto medicina skirta ne tik sportininkams, bet visiems judantiems asmenims. Sporto medicinos žinios padeda surasti žmogaus silpniausią vietą ir pateikti sprendimą, kaip ją apeiti, kad žmogus galėtų ir toliau sėkmingai judėti, ar tai būtų bėgimas, svorių kilnojimas ar kažkas kita. „Aš visur galiu surasti žmogų ribojantį faktorių, kaip pavyzdžiui, išbalansuotą skydliaukės veiklą. Kažkas mus visada riboja. Nors nesu endokrinologas, nesu traumatologas, bet galiu peržiūrėti tyrimus ir pasakyti žmogui, koks yra jį ribojantis faktorius: ar skydliaukė, ar silpnas dubuo ar pervargimas. Tada mes pasirenkame, su kokiu faktoriumi dirbsime, ar kur aš galiu tą žmogų nukreipti.“ – sako J. Jankauskas.

Kaip nuolat rasti laiko ir motyvacijos kaupti žinias?

„Mano motyvacija kyla iš to noro būti reikalingu kitiems. Esu labai laimingas, bet ir labai užsiėmęs, dirbu po 16 valandų ne todėl, kad reikia, o todėl kad noriu. Vieną kartą sau atsakęs į vieną klausimą su tuo atsakymu galiu padėti gal kokiam 30 žmonių. Mes dažniausiai pasirenkame dalykus daryti ne dėl pozityvios to pusės, bet dėl negatyvios. Mes nenorime kad mums nepasisektų. Dažnai mūsų motyvacija yra tai, kad nuo kažko bėgame, ji susiformavusi primityviojoje smegenų dalyje.“ – atsako Juozas. Tiek mityboje, tiek kurdamas sunkumų kliniką, jis norėjo viską išbandyti pats, o ne apsiriboti teorinėmis žiniomis, todėl tris metus aktyviai laikėsi keto dietos.

Koks kelias buvo iki sunkumų klinikos įkūrimo?

Gydytojas prisipažįsta, kad ne iš karto ėmėsi klinikos įkūrimo, tačiau dėjo daug pastangų, kad išsiaiškintų, kokie dalykai svarbūs, kad žmogus būtų sveikas. Pagrindiniai iš jų – tai maistas, poilsis ir judėjimas. Pradėjęs laikytis keto dietos Juozas skaitė daug publikacijų mitybos tema. Pasirodo, valgydamas vieną maistą tas pats atletas gali nubėgti daugiau, o valgydamas kitą maistą – mažiau. Tačiau rezultatui turi įtakos ir pats fizinis kūnas. Gydytojas pradėjo domėtis kineziterapija ir kūno rengyba, kitaip tariant gydymu ir statymu. Taigi, šalia medicinos atsirado ir žinios, kaip žmogų statyti. Visos šios sritys buvo tarpusavyje susijusios.

Juozas prisipažįsta: „Aš gaudavau pacientus, kurie atlieka medicininę reabilitaciją ir dažnai turėdavau įžūlumo jų paklausti, galbūt jūs norėtumėte fiziškai sustiprėti, nes tai bus naudinga jūsų sveikatai ilguoju periodu. Dabar aš dirbu su žmonėmis atvirkščiai, pirma stiprinu kūną fiziniais pratimais, nes turint stiprų karkasą kiti dalykai ar problemos tampa nebe tokios jautrios. Pamažu ištestavau tai, kas veikia ir kas neveikia.“

J. Jankauskas pasakoja, kad jau bebaigiant rezidentūrą jis pradėjo treniruoti žmones už atlygį. Susidarius klientų ratui išėjo iš darbo gydymo įstaigose. „Turėjau 3 mėnesių santaupas ir surizikavau. Pradžioje pradėjau treniruoti žmones sporto salėje, kad įgyčiau žinių, kaip praktiškai reikia atlikti tam tikrus pratimus ir judesius. Kelis metus sukausi salėje nuo 7 valandos ryto iki 9 valandos vakaro. Šalia šio darbo mokiausi masažo terapijos. Ilgainiui pradėjau daryti masažus, apjungiau šiuos du dalykus, iš vienos pusės mokiausi kaip kūną įtempti, o iš kitos pusės – kaip jį atpalaiduoti.“ – sako Juozas.

Paskui jis išsinuomojo patalpas, kuriose jau atliko ir masažą, ir vedė treniruotes. Žmonės, kurių trūkdavo kaip naujų darbuotojų, dažnai ateidavo per klientų ratą. Taip atėjo pirmasis treneris, su juo pradirbus apie du metus reikėjo ieškoti naujų darbuotojų, nes klientų ratas labai išsiplėtė. Viena klientė pasiūlė padėti su buhalterija, per kitą klientą atsirado tinkamos patalpos. Įsigijus jas reikėjo įsirengti. Vyras pasitikėjo savimi, nes prieš tai visi žingsniai buvo sėkmingi, tai rodė, kad teikiama paslauga yra reikalinga žmonėms.

J. Jankauskas atvirauja, kad jam augti padeda jį ribojantys dalykai: „Dažnai užduodavau sau klausimą, kas yra mane ribojantis faktorius ir ateidavo atsakymai, ko reikia tam tikru metu, pavyzdžiui, reikia administratoriaus. Atsiradus administratoriui vėl klausdavo, kas riboja šiuo metu? Augu per tas vietas, kurios mane riboja. Žinau, kad man dar trūksta vieno kliento, jo ieškau. Paskui – ieškau dar vieno. Ir vėl klausiu: ko dar trūksta?“

Ką reiškia ta sąvoka „sunkumų klinika“, ar čia ateina žmonės ieškoti sunkumų?

Juozas atsako, kad ši idėja yra kilusi iš šintoizmo – senosios japonų filosofijos. Pagrindinė jos mintis, kad upė teka ir plečiasi tik tose vietose, kur yra galimybė plėstis, kitaip tariant jos augimo-plėtimosi procesas yra natūralus. Jei vaikui spaudžia batas, tėvai perka jam naujus batus, o ne kelnes. Reikia atsižvelgti į tai, ko trūksta verslui augti, sveikatai sustiprinti, o ne į tai, ko galbūt norėtųsi.

Nors šiuo metu viskas auga, tačiau buvo laikas, kai klinika dirbo nuostolingai. Ar nekildavo mintis viską mesti?

„Būdavo metas, kai atrodydavo, taip aš masažuoju žmones, juos treniruoju, bet ar tai viskas? Juk aš galiu padaryti dar žymiai daugiau! Nė vienas emocinis ar fizinis sunkumas nebuvo didesnis už tą suvokimą, kad neišnaudoju savęs pilnai 100 %. Tai panašu į tai, kaip turi įrankį, tačiau jo nenaudoji, pavyzdžiui, turi „mersedesą“, bet niekada su juo nevažiuoji, nespaudi greičio pedalo iki galo. Dabar, padaręs viską, ką galėjau, jaučiuosi save įprasminęs. Taip man sunku, bet jaučiu prasmę, manęs neriboja beprasmiškumo jausmas. Viskas buvo pateisinama, nes buvo prasminga“, – atvirauja sporto medicinos gydytojas.

Minėjai, kad žmogui labai svarbi yra jėga, tai yra gera fizinė forma, kodėl fizinė jėga yra svarbus matas, einantis pirmiau nei reabilitacija?

Juozas atsako, kad mūsų fizinis kūnas tai kaulai, raiščiai, raumenys, kraujagyslės ir kitos struktūros. Į kūno problemas galima žiūrėti tik segmentiškai, ten, kur skauda, bet galiausiai vis tiek viskas yra „pakabinta“ ant vieno korpuso – skeleto. „Netgi toks vienas elementas kaip kraujagyslės yra visur, jos neša kraują į audinius ir eina per raumeninį audinį, taigi, kuo raumeninis audinys retesnis, tuo kraujotaka silpnesnė. Negalima žiūrėti į tam tikras sveikatos problemas, nematant viso fizinio kūno būklės. Aš naudojuosi ir medicininiais įrankiais kaip įvairūs tyrimai diagnostika tačiau žmogus turi būti bendrai sveikas, tada galima žiūrėti tyrimus, ko dar reikia. Tačiau jei žmogus silpnas tai atsiliepia visam kūnui. Kartais žmogus skundžiasi, kad jam skauda nugarą, paklausus ar jis galėtų rankomis paliesti kelius, atsako, kad ne. Tai problema yra ne nugaroje, o tai, kad žmogus yra sustingęs, nejudrus, o kur sustingę ten ir skauda. Judesys gydo, o nejudrumas kenkia.“ – savo žiniomis dalinasi J. Jankauskas.

Kodėl reikia sportuoti?

Gydytojo nuomone, iš prigimties kūnas sukurtas judėjimui – kraujas turi cirkuliuoti, širdis turi plakti. Taigi žmogus negali atsisakyti judėjimo, nes jeigu nejuda – miršta: „Mėgstamas mano pasakymas yra, kad riedantis akmuo nesamanoja, kitaip tariant, kol tu judi išlieki jaunas ir sveikas. Dažnai senėjimą paskatina nejudrumas, ne tik fizinis, bet ir protinis, emocinis.“

Kiek reikėtų judėti?

J. Jankauskas išskiria tris bazinius dalykus – kiek žmogus yra lankstus, stiprus ir ištvermingas. Iš šių trijų dalykų ateina įvairios variacijos. Minimalus ištvermės kriterijus būtų užkilti į 3 aukštą neuždūstant. Lankstumo kriterijus būtų tinkamas, jei žmogus gali sunerti už nugaros rankas ar rankų pirštais pasiekti kojų pirštus. Jėga matuojama per pritūpimus, svorio kėlimą nuo žemės, svorio kėlimą virš galvos – tai universalūs judesiai. Minimalus reikalavimas sveikam vyrui yra pakelti nuo žemės savo kūno svorį, moterims užtenka apie 0,75-0,80 % kūno svorio.

„Apie 80 % pas mus ateinančių žmonių turi kažkokių nusiskundimų. Mes pradžioje bandome pasiekti tuos minimalius fizinio pajėgumo kriterijus, tai užtrunka apie mėnesį. Iš šių žmonių, pasiekusių minimalius kriterijus, apie 80 % problemos pranyksta. Pavyzdžiui, nustoja skaudėti nugara pasiekus jėgos kriterijų“, – dalinasi darbo patirtimi Juozas.

Kaip žmogui padeda įgyvendinti tikslus sporto medicinos gydytojas?

Sporto medicinos atstovas gali tiksliai apskaičiuoti, kiek laiko organizmas atsistatys po tam tikro fizinio krūvio, atsižvelgdamas į žmogaus amžių, medicininių tyrimų išvadas.

„Nubėgti maratoną žmogus galėtų ir po 2 mėnesių treniruočių, ir po 2 metų. Klausimas tik, ką reikės paaukoti, kad nubėgti po 2 mėnesių. Man patinka dirbti su fiziniu kūnu, nes žmogaus organizmas gali prie visko adaptuotis. Iš jo galima padaryti bet ką – smulkų, stambų kūną, greitą ar sugebantį aukštai iššokti. Tik klausimas, kiek reikės paaukoti, kad padaryti tai, ką nori. Todėl sporto medicina padeda visą procesą optimizuoti, kad būtų kuo mažiau šalutinių efektų, kaip skaudantys keliai ar nugara. Mes sprendžiame kaip rezultatą pasiekti optimaliai, o ne greitai. Aš džiaugiuosi kai žmogus išsikelia didelius tikslus. Tačiau tada reikia susidėlioti planą, kaip tai pasiekti ir neprarasti sveikatos. Nėra blogai išsikelti tikslą nubėgti maratoną, nes juk gydo ne pats maratonas, o visas procesas, vykstantis kiekvieną dieną.“ – dalinasi gydytojas.

Viena žaviausių J. Jankausko savybių, kurią galima pamatyti jo blizgančiose akyse, yra didelis noras tobulėti ir mokytis. Jis nuolat ieško naujų būdų, galinčių padėti klientui, netgi ėmėsi knygos rašymo.

„Nėra mažų veiklų“ komanda linki visiems būti sveikiems, judėti ir įveikti tai, kas šiuo metu mus riboja.

Sandra Saikauskaitė

„25 metų išsėjau iš darbo ir visa galva pasinėriau į šokius“

Sandra šokius pradėjo lankyti nuo 6 metų ir tęsia iki šiol

S. Saikauskaitė atvirauja, kad nuo mažens buvo artistiška ir drąsi mergaitė, todėl tėvai nusprendė, kad šokiai bus geriausia vieta, kur ji galės išlieti visą savo energiją. Taip ji atsidūrė sportinių šokių kolektyve. Vaikystėje Sandra dar negalvojo, kad ši sritis taps jos profesiniu pasirinkimu. Ji mėgavosi pačiu procesu, važinėjo į varžybas, keliavo. Tiesa, mergina prisipažįsta, kad vaikystėje kartais kildavo šioks toks pavydas, žvelgiant į savo bendraamžius, kurie linksmai leisdavo laiką kieme, kai ji po pamokų keliavo į būrelį, jame praleisdavo kelias valandas, o grįžusi namo ruošdavo pamokas ir galiausiai eidavo miegoti. Savaitgalį laisvo laiko taip pat nebuvo, nes dažnai kažkur keliaudavo su kolektyvu ar dalyvavo varžybose.

Kas buvo sunkiausia pasirinkus šokėjos kelią?

Baigusi mokyklą mergina jau buvo taip pavargusi nuo treniruočių, besitęsiančių 12 metų, kad net negalvojo pasirinkti šokėjos kelio. Tuomet ji išsiskyrė ir su savo šokių partneriu.

Sandra sako, kad sportiniai šokiai tai nėra lengva sporto šaka, mokytojai pakankamai griežti ir reiklūs, nuolat jaučiama konkurencija, spaudimas. Be to, sistema buvo pakankamai korumpuota, reikalaujanti daug investicijų. Norint pasiekti gerus rezultatus buvo reikalingi pinigai samdyti tam tikrus trenerius, o jeigu jų nesamdai, jie į tave nekreipia dėmesio. Mokytojai taip pat matydami talentingą mergaitę veždavosi ją į įvairias sporto stovyklas, kuriose mokymosi sistema buvo vis dar po sovietinė, griežta. Kartais kelias valandas, nuleidus galvą reikėjo šlifuoti vieną žingsnį. Norėjosi daugiau saviraiškos, laisvės, tačiau šokėjai buvo ugdomi labiau kaip kareiviai. Sandra, žinodama, jog tėvai nemažai investuoja į jos pomėgį nenorėjo nuvilti ir jų. Visi šie psichologiniai dalykai ir buvo sunkiausi.

Kas padėjo išlaikyti motyvaciją tokioje nuolatinio spaudimo atmosferoje?

Padėjo tai, kad man patiko šokti, aš labai gerai jausdavausi scenoje, užlipusi ant jos galvodavau: „Jėga, ši scena priklauso man!“. Pažinojau žmonių, kurie labai jaudindavosi, alpdavo prieš pasirodymus, o aš kaip tik atsigaudavau, man tai suteikdavo daug energijos, taip ir suprasdavau, kad šokiai yra ta tikroji ir teisinga mano rolė.

Šokiai ne tik gražus, bet ir pakankamai brangus sportas, kaip pavyko tai išgyventi?

Vaikystėje šį sportą turėjo finansuoti tėvai. Tačiau užaugus, jeigu tu esi pakankamai geras treneris, daug mokinių nori treniruotis būtent pas tave ir už tai moka nemažus pinigus. Taigi, vėliau investicijos tarsi ir atsiperka. Tiesa, užaugti yra sunku, todėl šokiai dažnai tampa labiau pasiturinčių tėvų vaikų sportu. Esu be galo dėkinga savo tėvams, nes esu iš trijų vaikų šeimos, jie kiekvienam vaikui skyrė pakankamai dėmesio ir finansų, nors buvome ne iš pasiturinčių, o daugiau vidutines pajamas turinčių šeimų.

Jūs išmanote ir filmavimo dalykus, žinote kaip sureguliuoti apšvietimą, kaip visko išmokote?

Kai įkūriau savo šokių studiją važiavau į varžybas teisėjauti ir teko bendrauti su kitais kolegomis. Vienas labai profesionalus gatvių šokių treneris iš Londono man pasiskundė: „Žinai, kaip šiais laikais sunku. Anksčiau mes tiesiog išeidavome į gatvę, šokdavome ir būdavo viskas aišku, kuris iš mūsų geresnis, kurio „skiauterė aukštesnė“, o dabar mūsų „kietumas“ priklauso ne tik nuo to, kaip mes gerai vedame pamoką ar šokame, bet ir nuo to, kaip gerai save pateikiame. Net ir geriausias treneris ar šokėjas, jeigu nemoka savęs pateikti socialinėse medijose, paprasčiausiai gali neturėti savo auditorijos. Aš dabar ne tik turiu sugalvoti choreografiją ir kaip ją pateikti šokėjams, bet ir pagalvoti, kur reikės nusifilmuoti ir kokią choreografiją padaryti, kad ji gerai atrodytų filmavimo kadre, kokią pasirinkti aprangą, kaip sukurti gerą apšvietimą, nes nuo to ir priklausys dalis mano vertės.“ Su šiais dalykais susiduriame ir mes savo studijoje, nuolat galvojame kaip atsinaujinti šį sezoną, galbūt keisti apsišvietimą, gal reikėtų pirkti naujas lempas.

Nors atrodo, kad nuolat reikia geresnės technikos, tačiau galbūt turinys vis tiek yra svarbiau? Juk peržvelgus jūsų prieš 6 metus darytą įrašą, kurio biudžetas buvo vos 300 litų matome, kad surinkta net 650 000 peržiūrų.

Taip, kartais tiesiog pataikai, tačiau tai nėra vien atsitiktinė sėkmė. Manau, kad jei esi profesionalus, daug dirbi stengiesi ir dar pataikai į kažkokią tendencija, tada ir gaunasi toks rezultatas.

Žiūrint į jūsų turinį socialiniuose tinkluose, atrodo, kad jį kuriate labai natūraliai, tačiau kartu ir profesionaliai. Ar iš tiesų jums yra lengva dirbti socialiniuose sklaidos kanaluose

Esu tos kartos atstovė, kuri nesinaudojo informacinėmis technologijomis, todėl man reikėjo šiek tiek „perlipti per save“. Kartais ir dabar mokiniai pasako, kad galbūt man reikėtų susikurti „Tik Tok“ paskyrą, tačiau aš ją turiu, tik kažkaip ji vis dar merdėja. Šiuo metu daugiausiai turiniu dalinuosi „Facebook“ ir „Instagram“ socialinėse erdvėse, kur esu jau įpratusi darbuotis, nuolat atnaujinti įrašus. Manau, kad mes šiuo metu jau neturime pasirinkimo, tiesiog privalome būti socialinėse erdvėse.

Po 12 klasės buvote nusprendę mesti šokius, baigėte ekonomikos srities studijas ir turėjote darbą iki 17 valandos...

Pradėjusi studijuoti buvau nusprendusi, kad daugiau nebešoksiu. Mokykloje labai gerai mokiausi, todėl galėjau įstoti į bet kurią studijų programą. Tačiau aš buvau užaugusi su šokiu, mane domino menai, kūryba, o aplinkiniai ragino stoti į teisę, ekonomiką, todėl nusprendžiau įstoti beveik bet kur, kad tik aplinkiniai paliktų mane ramybėje. Taip išvažiavau į Vilnių, tikėdamasi, kad aplinkinių spaudimas galiausiai liausis. Vis tik, pradėjus studijuoti atsitiko taip, kad reikėjo pinigų, norėjosi gražiau atrodyti, nueiti kažkur su draugais ir visam tam reikėjo finansų, o jų turėjau labai ribotą kiekį. Mąsčiau, ką čia sugalvoti ir kaip prasimanyti pinigų, tada netikėtai universitete pamačiau, kad renkamas sportinių šokių kolektyvas, žinojau, kad tokio kolektyvo dalyviai gauna didesnes stipendijas, nes atstovauja universitetą. Nuėjau ir buvau greitai pastebėta vadovės, jau po kelių mėnesių buvau prašoma retkarčiais ją pavaduoti. Taigi, grįžimas į šokius buvo visiškai neplanuotas, tarsi norėjau pabėgti nuo jų, o jie mane vis tiek pasivijo.

Antrame kurse supratau, kad man dar kažko trūksta. Pamačiau, jog jaunimo centre reikalingas lyderystės būrelio vadovas. Esu „ne pėsčia“ mergina, todėl pagalvojau, kad su vaikais visai norėčiau dirbti. Nuėjau ir parodžiau savo CV, o tada man pasakė, kad jiems labiau reikia šokių mokytojo, o ne to būrelio vadovo. Taip vaikų jaunimo centre pradėjau vesti šokius. Galutinį tašką padėjau kai baiginėjau bakalauro studijas ir man reikėjo atlikti praktiką didelėje ir garsioje Lietuvos įmonėje. Šios įmonės atstovai, sužinoję, kad aš dar ir esu šokėja, paprašė, kad gal aš galiu jų darbuotojams retkarčiais pravesti šokių pamokas. Taip gavosi, kad per šokius patekau į praktiką. Taigi, lyg ir norėjau atstumti šį sportą, bet jis mane prisivijo.

Galiausiai dirbau nuo 8 val. iki 17 val., o vakare dar bėgau į šokių studiją ar sporto klubą, vedžiau pamoką po pamokos ir grįždavau namo kokią 23 valandą. Minusas buvo tai, kad aš būdama labai atsakinga, po kokių metų supratau, kad negaliu pakankamai gerai atlikti nei vieno, nei kito darbo. Tai mane slėgė ir aš pasidariau šiek tiek pikta, irzli, pavargusi. Tada jau buvau susipažinusi su savo dabartiniu vyru, kuris man pasakė: „Dabar kertam drakonui galvą“. To užteko, aš pasirinkau šokius. Nors man patiko ir kitas darbas, tačiau vakare, atėjusi į studiją jausdavau, kad mano širdis dainuoja, taip ir „nuėjau paskui širdį“.

Kaip galvojate, ką šokiai naudingo suteikia jūsų mokiniams?

Esu visiška šokio „fanė“ ir matau, kokiu plačiu profiliu šis sportas padeda žmonėms. Tai ne tik fizinis parengimas, bet treniruotės apsaugo nuo visokių psichologinių bėdų, jų metu išleidžiamos visos emocijos ant parketo. Žmonės išmoksta gyventi labiau disciplinuotai, siekti savo tikslo, pavyzdžiui, išmokti choreografiją. Šokio metu dirba ir kūnas, ir galva, ir dvasia, nes tą akimirką atrodo, kad susilieji su kažkokia nežinoma savo sielos puse, kurios galbūt dar nepažįsti, tačiau šokio metu ji išlenda, o išlenda įvairūs dalykai, tiek jautrūs, tiek galbūt juokingi. Šiame sporte nuolat bendraujame su žmonėmis, todėl tai padeda socializuotis. Jeigu būtų mano valia ar aš būčiau mokyklos direktorė tai šokis mokykloje būtų privalomas visiems, taip pat, manau, turėtų būti privaloma meditacija, sveika mityba. Tai tokie dalykai, kurių mūsų nemoko mokykloje, tačiau užaugus jie tampa esminiais.

Dažnai pastebiu, kad į treniruotę ateina žmonės po darbų tarsi susiraukšlėję citrinos, o po jų išeina tokie pasikeitę, kad galima būtų fotografuoti ir palyginti jų veidus. Aš savo mokiniams sakau: „Kai jūs pradarote studijos duris, pagalvokite, kad viską, kas buvo bloga aš palieku už šių durų ir nesinešu į salę“. Taip žmogus tarsi įeina į kažkokią šventą erdvę, su gera atmosfera, be jokio spaudimo. Jis pabūna su kitais kolegomis, su gera muzika ir emocinė būsena stipriai pasikeičia į gera. Atlikti gausūs medicininiai tyrimai rodo, kad šokis padeda žmonėms sergantiems Parkinsono, Alzheimerio ligomis, sumažina jų simptomai, žymiai geriau dirba ir išsilaiko smegenų ląstelės.

Ar tiesa, kad besimokydami salsos šokio išmokote ir ispanų kalbą?

Aš norėjau išmokti salsa kuo geriau, Lietuvoje labai gerų mokytojų tada dar nebuvo, nenorėjau mokytis vien iš „Youtubo“, todėl važiuodavau į užsienį, į Ispaniją, o ten mano pagrindiniai mokytojai buvo kubiečiai, kurie angliškai nekalbėjo. Taigi, pirmaisiais kartais tiesiog sekdavau tai, ką jie daro, bet po 100 seminarų jau pradėjau suprasti, nes žodynas kartodavosi. Tai pradžioje tiesiog mokiausi iš to, ką treneriai parodydavo, o vėliau atsirado poreikis suprasti, norėjosi kalbėti su mokytojais, todėl lankiau į ispanų kalbos kursus.

Pirmas jūsų projektas buvo „Tu gali šokti“, tačiau įdomu, kad į pirmąjį šokių projektą jūs nepapuolėte, o antrajame etape pelnėte 2 vietą?

Esu labai savimi pasitikinti, to išmokau šokio metu – gražiai save reprezentuoti, taigi drąsos ir pasitikėjimo savimi turėjau, bet vidinės savivertės, kad tikrai esu pakankama, man trūko nuo pat vaikystės.

Pirmą kartą dalyvaudama projekte patyriau šoką, nes mes, sportinių šokių atstovai dirbame kaip kareiviai, tačiau tik viename stiliuje, o projekte buvo visi stiliai, buvo svarbu šokėjo universalumas ir gebėjimas šokti įvairius stilius. Nors turėjau daug pasitikėjimo savimi atėjusi į perklausą, tačiau pamačiau labai įvairius žmonės, daug besitreniravusius, turinčius įvairių stilių pajautimą. O aš gerai žinojau tik vieną stilių, kitų buvai net nebandžiusi. Taigi, man pradžioje visai gerai sekėsi, praėjau visas atrankas, ir tik paskutinėje mane eliminavo. Vis tik „gavusi spyrį į užpakalį“ pagalvojau: „Gerai, sakote, kad negaliu, bet aš jums dar parodysiu, tik laikykitės“. Ši nesėkmė buvo toks „neskanus kąsnis“, kurį aš sukramčiau, ir po šios atrankos pradėjau šokti viską kaip išprotėjusi, tai buvo mano kaip šokėjos karjeroje, profesijos lūžis, išbandžiau gatvės ir kitus stilius. Ėjimas į antrą atranką buvo toks kaip įrodymas sau, kad aš galiu. Be to, kartą mane stebėjo Jurijus Smoriginas ir pasakė, kad galbūt man reikėtų nueiti į kitą atranką. Nors ir bijojau gauti „pendelį“ antrą kartą, bet nuėjau ir kiti projekto mokytojai manęs klausė, ką tu veikiai per šiuos metus, kad taip pasikeitei. Netgi gavau pastebėjimą, kad gerai, kad nepapuoliau pirmą kartą, nes nebūčiau taip toli nuėjusi, kaip galiu dabar.

Šokėjai dažnai visą gyvenimą kovoja su tais vidiniais demonais, klausia ar yra pakankamai geri, tačiau, kas gali į tai atsakyti – varžybos ar atranka? Ne, tik viduje žmogus gali atsakyti į šį klausimą sau, taip aš esu pakankamas, esu geras šokėjas, nes daug dėmesio skiriu žinių gilinimui, nuolat tobulėjo ir darau viską, kad tapčiau geresniu.

Nors esu mačiusi daug bendraamžių, kurie metė šokius po nesėkmingo vieno ar kito pasirodymo varžybose, tačiau mane galbūt taip auklėjo tėvai, kad nepasiduočiau. Sėkmę šokiuose, lemia 80 % darbo ir 20 % talento, ir nors talentas padeda, ypač vėliau, kai reikia kurti šokių choreografiją, tačiau net ir tai galima išmokti dirbant, stebint ir analizuojant kitus pasirodymus ir judesius. Taigi, išsilaikiau užsispyrimo dėka, kuris galbūt atėjęs iš vaikystės.

Kodėl nusprendėte įkurti savo studiją, ar buvo sunku tai padaryti?

Dirbau du darbus per dieną, vieną dieną ir vakare kitą, kol galiausiai supratau, kad jei nori gyventi iš šokių, reikia visa galva į tai pasinerti. Šiaip būčiau neišdrįsusi įkurti studiją atvažiavusi iš nedidelio Druskininkų miestelio, tuo metu dar nebuvau dalyvavusi televizijos projektuose, todėl niekas manęs nežinojo. Atidariau studiją kaip tik tuo metu kai iškritau iš pirmojo TV projekto. Žinoma, ši erdvė buvo puiki vieta man treniruotis, tačiau trūko pasitikėjimo, kad pas mane ateis mokiniai. Tačiau mano būsimas vyras atrodė manyje matė daugiau nei aš pati ir man sakė: „Sandra, juk tu viską turi, tiesiog daryk“. Taigi, su jo palaikymu pradėjau galvoti, kad man reikalinga studija. Pradžioje svarstėme galbūt išsinuomoti kitas patalpas tam tikromis valandomis, tačiau ieškodami vietos netikėtai radome šias patalpas ir nors jos buvo baisios, gamyklinės, tačiau man patiko, kad buvo labai erdvios, šviesios. Su nuomininkų pagalba jas įsirengėme, nors tai reikalavo nemažų investicijų. Taigi buvau jau tarsi įpareigota, nes kad patalpos atsipirktų reikėjo intensyviai dirbti bent 5 metus. Dabar ši salė man yra kaip kūdikis, aš su ja užaugau, daug išmokau ir verslo dalykų. Nors pandemijos metu buvo sunkumų ir galvojau, kad neišlaikysiu salės, tačiau pradėję intensyviai dirbti per nuotolį, vos kvėpuodami, tačiau iš krizės „išplaukėme“.

Kaip jums pavyko kiti su verslumu susiję dalykai? Sukūrėte tokį gerą logotipą, internetinę svetainę?

Manau, kad turiu savyje daug kūrybiškumo ir verslumo. Mano tuometinis partneris, dabar – vyras, ne tik mane palaikė morališkai, bet padėjo išspręsti įvairius statybų klausimus. O aš užsiėmiau visos rinkodaros kuravimu. Pati pradžia iš tiesų buvo juokinga. Pradžioje vos sukrapštėme finansų salei įkurti. Logotipą nusipiešiau pati, nors jis buvo toks vaikiškas, tačiau naudojome jį kelis metus, svetainę pati sukūriau per „Wordpress“ programą, nes mes visai neturėjome finansų samdyti specialistų. Didžiausia pagalba buvo tai, kad po metų aš papuoliau į televizijos projektą ir nuo to laiko viskas pasikeitė kardinaliai. Dar gegužės mėnesį vedžiau pamokas, tuo metu kaip tik vyko projektas, turėjau 7-10 mokinių. O kai atėjau rugsėjo mėnesį, pamačiau, kad prisirinko tiek žmonių, jog jie nebetilpo į šią studiją, ilgiausia eilė laukė net koridoriuje. Iki šiol nesuvokiu to kontrasto, nes aš juk buvau ta pati.

Šokių versle pinigai nekrenta iš dangaus, jie uždirbami pakankamai sunkiai.

Ką jums suteikė socialiniai šokiai – būtent salsa?

Salsa šokį aš atradau atsitiktinai, studijuodama Vengrijoje pagal studentų mainų programą. Norėjau integruotis ir susirasti draugų, todėl nuėjau į vieną vakarą – pamoką ir ten buvo salsos šokiai, iš kurių mane, beje, išmetė. O buvo taip, kad aš ten visai neblogai šokau, tačiau, pasirodo, tos pamokos buvo skirtos tik vengrams, o ne kitataučiams, taigi turėjau tik dvi salsos pamokas ir man tai atrodė „vau“, čia buvo daugiau laisvės, žmonės buvo kitokie nei aš įpratusi. Nuo to laiko pradėjau važinėti į salsos pamokas. Socialinio šokio dėka išmokau tai, kad šokis nėra dėl medalių, bet tai gali būti vieta bendravimui, komunikacijai ir dalinimuisi ne tik žiniomis, bet ir emocijomis. Tai puiki terpė dalintis bendru džiaugsmu ir atrasti bendraminčių.

Ar socialiniai šokiai padėjo užmegzti kažkokias naujas įsimintinas pažintis, draugystes, naudingus ryšius?

Negaliu išskirti vieno žmogaus, tačiau socialiniai šokiai man tarsi atvėrė visą Europą, nors ir vaikystėje daug važinėjome, tačiau tada mes nematėme kažko daugiau nei vykstančių varžybų. Socialiniai šokiuose atvirkščiai, išsivežu daugybę naujų kontaktų, nes ten nuolat bendraujame, tenka pažinti įvairių kultūrų žmonių su savitais charakterio bruožais ir tai labai įdomu. Dabar kiekvienoje šalyje turiu pažįstamų, kurių galiu paklausti apie vyksiančius vakarėlius. Posakį, kad „pasaulis man po kojomis“ būtent galiu sau pritaikyti socialinių šokių dėka.

Esate pasakę, kad kiekvienam mokytojui reikalingas mokytojas...

Socialiniuose šokiuose susidūriau su dviem mokytojų tipais. Vieni iš jų yra profesionalai, sportinių šokių mokytojai, kurie pasimokę iš „Youtube“ kanalo galvoja, kad jie moka šokti salsa, nors iš tiesų taip nėra. Ir kita dalis – tai tie mokytojai, kurie neturi šokių pagrindų, tačiau jie labai gilinasi, stengiasi, dalyvauja, aš supratau, kad tie mokytojai, kurie neturi pagrindo, bet labai stengiasi pralenkia tuos kitus profesionalus. Aš supratau, kad norint išlaikyti lygį reikia nuolat tobulėti ir augti, todėl net ir būdama mokytoja turiu mokytis iš tų, kurie man parodo, ko aš dar nežinau. Tiesiog aš turiu nuolat augti, nes jei neaugu tampu nelaiminga.

Ar sportas turi tapti gyvenimu būdu, kad duotų norimus rezultatus?

Aš galvoju, kad mes sportuodami tarsi atsidėkojame savo kūnui. Juk kūnas nėra kažkas tokio, su kuo galima daryti bet ką – rūkyti, nieko neveikti, išeikvoti. Juk jo dėka galiu vaikščioti, kvėpuoti džiaugtis, todėl geriausia dovana jam yra sportas. Tas sportas gali būti labai įvairus, pritaikytas kiekvienam asmeniškai, kažkam tai būtų joga, kitam maratonų bėgiojimas ar Tai Chi treniruotės.

Treniruočių neturėtume priimti kaip kažkokios katorgos. Gal ir dantis išsivalyti nėra toks jau įdomus užsiėmimas, tačiau vis tiek tai darome, turime rūpintis savo dantimis, taip ir kūnu reikia rūpintis nuolatos.

Kaip jums sekasi skaityti knygas?

Tiesiog turiu įprotį pasidėti dvi knygas prieš miegą, vieną grožinės literatūros kūrinį, o kitą – daugiau psichologinę ar mokslinę ir kai turiu mažą pertraukėlę paimu ir paskaitau kelias minutes. Dažnai tų 5 minučių neužtenka, nes skaitymas įtraukia. Tai tiesiog stengiuosi, kad knyga būtų kažkur šalia.

Kaip išlaikote savo energiją?

Energija atsiranda iš aplinkos, kai mane supa žmonės kuriuos aš myliu ir kurie myli mane, esu veikloje kurią myliu, todėl esu laiminga ir tikriausiai tai jaučia kiti. Nors ir aš būnu kartais pavargusi, išsekusi, tačiau nuovargis nuo mylimo darbo yra kitoks. Norėčiau visiems palinkėti surasti veiklą, kurią jie mylėtų, mėgautųsi, nes mūsų gyvenimas sąlyginai trumpas. Ir jei dar trumpoje savo dienoje dirbame darbą, kurio nekenčiame, telieka kelios valandos, per kurias stengiamės atgauti energiją, balansą. Mes gyvename prasmingesnį gyvenimą kai darome tai, ką mylime, galime daugiau duoti kitiems, o ne tik imti.

„Asia SPA“ ir „OM Yoga“

„Versle viską turi išmokti pats“ - Monika Markevičiūtė

„Asia SPA“ masažai atkeliavo iš Tailando

Šį masažo saloną Monika įkūrė kartu su savo partneriu prieš 12 metų. Idėja gimė merginos partneriui, kuris keliaudamas po Azijos šalis susipažino su tailandietiškais masažais. Puikiai atpalaiduojantys, stresą bei įtampą mažinantys masažai atliekami specialia technika, atrodė būtent tai, ko dar trūko Lietuvoje. Šiuo metu veikia trys salonai Vilniuje ir ketvirtas Klaipėdoje.

Parsivežęs idėją iš Azijos, Monikos partneris kartu su ja pradėjo veiklą įgyvendinti. Mergina prisipažįsta, kad su verslo įkūrimu iki tol nebuvo susidūrusi, tačiau kūrė planus, ką reikia padaryti ir juos įgyvendinus verslas sėkmingai augo. Reikėjo parsivežti darbuotojus iš Azijos, pagalvoti kaip įteisinti šią masažų formą, nes tuo metu rinkoje tokios paslaugos dar nebuvo. Tai pakankamai nišinė sritis, kurioje ir šiandieną didelės konkurencijos nėra. Mergina atvirauja, kad šis verslas nėra vienas iš tokių, kuris neša didelius turtus, bet jis yra įdomus. Tenka daug keliauti, semtis patirties iš kitų šalių masažo meistrų.

„Neturėjau verslumo patirties prieš ateidama į šią sritį, „įšokau“ į ją ir supratau, kad versle reikia tiesiog imti ir daryti, jeigu nepasisekė – vėl imi ir darai, versle viską reikia išmokti daryti pačiai. Esu dėkinga savo partneriui, kuris turėjo daugiau patirties ir mane daug ko išmokė. Taip ir sukūrėme prekės ženklą, kuris yra gerai žinomas Lietuvoje“, – apie varslavimo pradžią kalba Monika.

Į klausimą, kokius didžiausius iššūkius teko įveikti, verslininkė atsako, kad vienas iš sudėtingesnių dalykų buvo žmonių atsivežimas iš kitų šalių, migracijos dokumentų tvarkymas, ypač karantino metu, kai ambasados buvo apriboję savo veiklą. Patalpas Monika su partneriu norėjo turėti senamiestyje, atskiras nuo prekybos centrų. Jų interjero įrengimui daiktai buvo gabenami net iš Balio salos. Tai taip pat reikalavo pastangų – nuskristi į salą, surasti norimus produktus ir juos užsakius parsivežti į Lietuvą. „Didžiausias sudėtingumas ir buvo, kad bandėme atsivežti idėjas iš kito pasaulio krašto ir jas įgyvendinti čia, tačiau kartu viskas buvo ir labai įdomu“, – sako Monika.

Pradžioje nebuvo lėšų samdyti žmonių, todėl verslininkė viską darydavo pati. Dirbo tik ji ir masažistės tailandietės, jos darė masažus, o ji priiminėjo žmones ir su partneriu atliko buhalterinius, marketingo darbus. Vėliau dar daug metų Monika dirbo administratore, nes taip buvo lengviau sukontroliuoti įvairius procesus. Bet po kurio laiko, atsidarius daugiau salonų, administracinio darbo daugėjo ir teko samdyti daugiau žmonių.

Kuo patraukė tailandietiški masažai ir kokia jų nauda?

„Mus patraukė autentiški tailandietiški masažai, tai nišinė sritis, kuri mums labai įdomi, degdami tuo, ką darome, manau, įkvepiame ir kitus patikėti mūsų idėja ir paslaugos nauda. Tailandietiški masažai yra pamėgti visame pasaulyje, juos galima rasti beveik visose šalyse. Tai vienas iš geriausių dalykų padedantis žmogui atsistatyti, atsipalaiduoti, gerinti sveikatą“, – kalba „Azia SPA“ įkūrėja.

Šis masažas turi daugybę įvairiausių poveikių. Jis naudingas sportuojantiems žmonėms raumenų atpalaidavimui, žmonėms po traumų, turintiems stuburo išvaržų. Dažnai žmonės dirbantys sėdimą dabą ir nesportuojantys pajaučia nugaros surakinimo skausmus ir prašo padėti. Nors tai nėra gydomasis masažas, bet jis labai padeda net ir tokiais atvejais. Tai nėra vien paglostymas ir švelnus atpalaidavimas. Tai darbas su žmogaus kūnu ir jo anatomija. Salono specialistės, atlikdamos masažus, turi sukaupę daugybę žinių. Masažas padeda ne tik fiziniam kūnui, bet ir gerina psichologinę būseną, padeda įveikti stresą, nemigą, pakelia nuotaiką ir padeda pailsėti nuo įtempto gyvenimo ritmo.

Paklausus ar pati Monika pasinaudoja savo salono paslaugomis, atsako, kad jai žymiai įdomiau išbandyti kitas masažo rūšis ir eiti pas konkurentus. „Azia SPA“ paslaugomis Monika pasinaudoja tik tada, kai po sporto gauna traumą ir reikalingas reguliarus masažas.

Monikos atradimas joga – praktika kūnui ir sielai

Mergina anksčiau labai daug bėgiodavo, šiuo metu ji užsiima kaitavimu ir yra pasinėrusi į jogos praktikas. Ji pasakoja, kad jogą atrado prieš 10 metų. Intensyvus darbas vystant savo verslą atėmė daug jėgų ir Monika pradėjo ieškoti, kas galėtų jai padėti atrasti pusiausvyrą ir balansą. Taip jos gyvenime atsirado joga. Pradžioje ji atlikinėjo tik fizinius pratimus, toks kūno lavinimas jai labai patiko. Vėliau ją dar labiau įtraukė dvasinė jogos pusė.

Monika džiaugiasi atradusi du skirtingus polius savo gyvenime – tai ekstremalų sportą kaip kaitavimas, važinėjimas motociklu, ir ramųjį polių – jogą, kuri subalansuoja.

Kuo patrauklus kaitavimas?

„Kaitavime esu dar mokymosi procese, man visas šis procesas yra įdomiausias ir laukiu, kol galėsiu visiškai laisvai tai daryti. Kiekvieną kartą išėjusi plaukti patiriu ekstremalius pojūčius ir tai mane „susheikina“ (supurto), todėl namo visada grįžtu pilna įvairių emocijų“, – atvirauja Monika, ji priduria, kad kaitavimas kartu yra ir susidūrimas su stichija. Tuo metu pradingsta bet kokios baimės ar abejonės ir tai labai padeda išsikrauti. Toks sportas „nunulina“, paskui vėl galima sugrįžti į kasdienybę bei į tuos pačius dalykus žiūrėti kitu žvilgsniu.

Monika atvirauja, kad renkasi tokias sporto šakas, kuriose ji gali mokytis, viena iš jų yra tenisas. Treniruočių metu juda ne tik kūnas, bet ir smegenys, o tobulėjimui čia ribų nėra, būtent todėl šis sportas jai taip pat labai įdomus.

Kaip buvo įkurta jogos studija

Ilgainiui M. Markevičiūtė įgijo jogos mokytojos sertifikatą Tailande. Ji turėjo labai didelę svajonę įkurti savo jogos studiją. Ši mintis galvoje rutuliojosi net 4 metus, bet stabdė tai, kad jau buvo vystomos kitos veiklos, kol vieną dieną mergina pamatė šalia savo masažų studijos nuomojamas patalpas. Tai buvo paprastas rūsys, tačiau ji suprato, kad būtent čia gali įkurti jogos erdvę.

Kaip sekėsi įkurti „OM Yoga“ studiją, Monika atsako: „Patirtis versle man nebekėlė kažkokių iššūkių, kadangi jau daug buvau praėjusi, žinojau kaip gauti įvairius leidimus, įsirengti patalpas, reklamuotis. Po įgytos 10 metų patirties versle dabar jau viskas buvo gana įprasta. Visada žinau, kiek kas kainuoja – elektra, patalų išlaikymas ir kita. Mes atsidarėme birželio mėnesį, o jau rudenį veikla pradėjo nešti grąžą. Tikiuosi, kad viskas atsipirk galbūt per 3 metus.“

Kaip atpažinti ar tai, kuo užsiimi yra tavo pašaukimas?

M. Markevičiūtės nuomone, kai užsiimi tuo, ką tau paskyrė visata – viskas ir sekasi, vadinasi tai ir yra ta veikla, kuria turi užsiimti, atėjai į savo tikrąjį kelią. Nė vienos mokytojos ji neieškojo, jos tiesiog atėjo. Su pirmąja mokytoja Monika susipažino per žaidimą „Lila“. Atėjusi į šį žaidimą ji turėjo klausimą ar tikrai reikia atidarinėti jogos studiją ir tuo metu gavo atsakymą, kad taip, tikrai reikia. Žaidimo vedėja tapo ir pirmąja jogos mokytoja naujai įkurtoje erdvėje. Per ją atėjo kitos mokytojos.

Šiuo metu jogos studijoje jau yra 8 mokytojos, o Monika neslepia nuostabos, kad net nepastebėjo, kaip viskas įvyko. „Turiu tvirtą įsitikinimą, kad tai, kas čia turi įvykti – įvyks. Aš nestresuoju, nieko nespaudžiu ir neinu prieš savo ar kitų žmonių valią, manau, kad viskas kas vyksta taip ir turi būti.“ – dalinasi patirtimi pašnekovė.

Kaip atsirado klientų ratas?

Mergina pasakoja, kad kiekviena mokytoja atsivedė savo klienčių ratą. Taip pat vyksta komunikacija „Instagram“, „Facebook“ paskyrose, sukurtas internetinis puslapis. Intensyviai komunikuojama per visus šiuos kanalus, keliama informacija, istorijos, pasiūlymai. Taip ir ateina žmonės vienas per kitą. Verslininkė džiaugiasi, kad nuo rugsėjo mėnesio ženkliai padaugėjo žmonių ir dabar studija jau yra visiškai užsipildžiusi, o visa ši veikla jai neša didžiulį pasitenkinimą, gėrį ir laimę.

Monika sako, kad jai taip patinka būti mokytoja, nešti tą gerą žinią apie jogą, kad net nereikėtų už tai atlygio, nes tai yra jos širdies veikla.

Kokie ateities tikslai?

„Mokausi iš kiekvienos savo praktikos. Joga yra tokia plati sritis, kurioje galima nuolat gilinti savo žinias. Dabar turiu pradinį mokytojos sertifikatą, tačiau noriu kelti savo kvalifikaciją, mokytis kitų jogos rūšių, tai neišsemiama sritis“, – sako M. Markevičiūtė.

Monika atvirauja, kad jei į studiją pažvelgtų kaip į verslą, jai reikėtų vis daugiau rūpintis plėtimosi, finansų reikalais, dėl to nukentėtų kokybė. „Visada savęs klausiu ar gerai yra samdyti daugiau žmonių, kurie perims mano darbus, nes tada jau negalėsiu taip gerai sukontroliuoti tos veiklos kokybės ir pati atlikti tuos dalykus, kurie man patinka. Todėl manau, nebandysiu plėstis ir jogos studijos sukurti kaip verslo modelio, bent jau šiuo metu taip galvoju.“ – užbaigia pokalbį M. Markevičiūtė.

KUR IEŠKOTI INFORMACIJOS

Naudingos nuorodos

Uždara Facebook grupė

Facebook paskyra

PROJEKTĄ REMIA

Projektas "Nėra mažų veiklų" ir VšĮ "Kontaktų vakarai" bendrai finansuojamas Nacionalinės sporto agentūros prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto miniterijos lėšomis.